Šiandien – išskirtinė diena. Minime Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį, laisvos valstybės sukaktį.

Prieš dvidešimt metų turėjome aiškią ambiciją ir aiškią viziją, ką norėjome pasiekti: norėjome ne tik atgauti laisvę, bet ir atkurti demokratijos, žmogaus teisių, rinkos ekonomikos bei privačios nuosavybės vertybes. Troškome tapti normalia Europos valstybe – Europos Sąjungos ir NATO nare.

Prieš dvidešimt metų šioje aikštėje buvo susirinkę daugybė žmonių, laukiančių istorinio sprendimo. Ir tas sprendimas demokratiškai išrinktame Seime buvo paskelbtas: Lietuva atkūrė savo tūkstantmetį valstybingumą.

Žiniasklaidoje kaip didžiulė intriga su skambiomis antraštėmis ,,STT krėtė A.Zuoko ar Agnės viešąją įstaigą” pateiktas paprasčiausias įvykis, dviejų STT pareigūnų apsilankymas ir kelių dokumentų paėmimas, kurie gali būti reikalingi tiriant galimą korupciją Sveikatos ministerijoje. Todėl privalau, ačiū Dievui, nes internetas suteikia tokią galimybę, pateikti tikrą informaciją apie įvykį.

Bausti negalima pasigailėti. Kur padėti kablelį? Ši dilema jokiam valdžios ar teisėtvarkos pareigūnui netgi nekildavo, kai reikėdavo įvertinti valstybės tarnautoją, piktnaudžiavusi tarnybine padėtimi ar savo veiksmais padariusį itin didelę žalą valstybei.

Nors manęs mūsų politiniame gyvenime jau daug kas nebestebina, tačiau prisipažinsiu – liberalcentristų korupcijos bylos eiga net ir mane privertė nustebti. Palyginimui prisiminkime, kuo yra kaltinama Darbo partija. Mūsų partiją kaltina dėl to, kad vienas iš buvusių partijos narių yra užsiminęs, jog jis yra davęs vadinamųjų „juodųjų“ pinigų. Ir to visiškai pakako. Iš karto buvo sukurpta byla partijai, byla organizacijos lyderiui, kitiems Darbo partijos žmonėms. Buvo vykdomas spaudimas, žmonės gąsdinami, jiems grasinama. Demonstratyviai, prieš televizijos kameras daromos kratos Darbo partijos būstinėje. Žurnalistai, politikai, aukščiausi šalies pareigūnai, nuo Prezidento iki prokuroro, komentavo situaciją, darė išvadas, pateikinėjo savo interpretacijas. Iš pat pradžių buvo pamiršta apie nekaltumo prezumpciją, žūtbūt buvo mėginama įtvirtinti mintį, kad partijos lyderis Viktoras Uspaskichas yra kaltas, kad Darbo partija pažeidė įstatymus.

Kaip vadovas visuomet laikausi nuomonės, kad darbai turi kalbėti patys už save. Ir apskritai per krizę girtis kažkaip negražu. Bet apžvelgiant praėjusius metus niekaip neapleidžia jausmas, kad į metų galą pradėjome daryti kažką ypač teisingo.

Mielieji Lietuvos žmonės,

Šį šventinį Kūčių vakarą esame su savo artimaisiais. Dalijamės viskuo, ką turime – ir duonos kąsniu, ir žmogiškąja šiluma. Vienas kitą palaikydami, stiprinamės viltimi ir tikėjimu. Su džiaugsmu ir viltimi žvelgiame į ateitį.

Ne paslaptis, kad visuomenės dėmesį į susiklosčiusią praktiką dažnai patraukia šokiruojantys pavieniai atsitikimai. Prieš mėnesį laiko tokiu tapo sadistiškas ir tragiškai pasibaigęs įvykis su šuneliu Pipiru. Tačiau tikroji, kasdiene praktika jau tapusi, mūsų gyvenimo dalis gyvūnų gerovės srityje yra išties nematoma. Galbūt iš tiesų geriau viso to nematyti – nešvarių aptvarų, kuriuose susigūžę sėdi šunys ir katės, tonomis utilizuojamų ar grandine pririštų pusbadžiu marinamų gyvūnų. Kai viso to nežinai, gali save lengvai apgaudinėti, kad gyvūnai mūsų šalyje yra globojami, jiem pripažįstamos elementarios egzistavimo teisės ir sąlygos. Tačiau taip nėra. Tik ar galima su tuo taikstytis?

Praėjo vieneri metai kaip dirba mūsų Vyriausybė. Unikalūs savo iššūkiais, problemomis, įtampomis ir sprendimais metai. Darbo, o ne populizmo metai.