Tiems, kurie atsidaro mano svetainę, paskaito tinklaraštį, jau įkyrėjau su savo pastabomis baltarusiška tematika. Bet nieko nepadarysi, noblesse oblige – padėtis įpareigoja, pranešimą ES-Baltarusijos santykių tema reikia pradėti rengti. Todėl ir išvyka į Minską buvo tikrai naudinga.

Atvykęs į Stokholmą, nusigavęs į jo priemiestyje stūksantį tarptautinį mugių centrą, kur vyko 36-asis Švedijos socialdemokratų partijos (ŠSDP) suvažiavimas, pasijutau kaip namie. Tiksliau, kaip mūsų, socialistų frakcijos posėdžiuose Briuselyje arba Strasbūre. Ne tik todėl, kad sutikau daug pažįstamų – ir tarp delegatų, ir svečių. Švedų socdemai savo ištverme suvažiavimuose prilygsta Europos Parlamento nariams plenarinėse sesijose [...]

Trečiadienį iš Briuselio per Kopenhagą jau po pusiaunakčio atskridau į Palangą (baisus vėjas, lėktuviukas prieš nusileisdamas suko ratus, kol audra kiek aprimo).Vėl turėjau progą pasidairyti po savo mylimą Žemaitiją. Ketvirtadienį – šeši susitikimai Rietave, penktadienį – septyni Mažeikiuose ir Sedoje. Su bendruomenėmis, savivaldybėse, mokyklose, šilumos tinkluose, urėdijoje, su žurnalistais, su bičiuliais…

Praeita savaitė Strasbūre alsavo karščiu. Tvanku, temperatūra kilo iki 30 laipsnių, prapliupdavo lietus. Ir Europos Parlamente karšta – pirmoji naujojo šaukimo plenarinė sesija, rinkome Parlamento pirmininką, jo pavaduotojus, kvestorius (tai tokie savotiški kontrolieriai, einamųjų parlamento reikalų tvarkytojai).

Penkerių metų kadencija baigiasi. Praeitoji savaitė – paskutinė Briuselyje, dar liko šios savaitės sesija Strasbūre.

Įdomiai diskutavome su vienu miesto gyventoju. Jis įtariai klausė – kaip taip gali būti, jog Lietuva į Europos Sąjungos biudžetą per metus sumoka nepilną milijardą litų, o pati iš bendro ES katilo gauna apie penkis su puse? Nelabai tikintis dangaus manomis, ūkiškai mąstantis žmogus teiravosi – kada gi tuos milijardus teks grąžinti? Galvoju, kad gan nepatikliai klausėsi, kada atsakydamas jam tikinau, jog iš tikrųjų mūsų įmokų į ES biudžetą bei gaunamų išmokų balansas šiais metais siekia beveik keturis su puse milijardo. Panašiai bus iki 2013-ųjų. Ir tai ne skola, kurią kada nors teks gražinti. Tai narystės ES privalumas, kurį šalys senbuvės solidariai teikia naujokėms, kad šių žmonės kuo greičiau įveiktų gyvenimo lygio skirtumus.

Būdamas socialdemokratas aš paprastai džiaugiuosi bet kurioje Europos šalyje atsiradus galimybei vyriausybę suformuoti kairiosios politinėms jėgoms. Tačiau praeitą savaitę, išgirdęs naujienas iš Prahos, jokio pasitenkinimo nejaučiau.

Praeitą savaitę Strasbūre ir debatuose EP plenarinėje sesijoje dėl Lisabonos strategijos ir diskusijose mūsų socialistų frakcijoje kaip niekad aštriai jaučiau, kad reikalai ir Europoje, ir pasaulyje prastėja.

Socialdemokratų partijoje nuo pat jos atsikūrimo prieš du dešimtmečius vyraudavo karštos, kartais netvarkingos diskusijos, sprendimų priėmimai sekdavo po ilgų ginčų. LKP atsiskyrus nuo TSKP, socialdemokratiniu keliu pasukusioje partijoje irgi buvo karštai diskutuojama, po truputį išsitrynė prieš tai buvusi hierarchinė sistema, kuri rėmėsi „lenininiais demokratinio socializmo principais“.

Europos Parlamento posėdžių salėse Strasbūre ir Briuselyje dešinėje nuo mūsų, socialdemokratų (o žiūrint nuo prezidiumo – į kairę) sėdi kairiųjų frakcijos nariai. Priešingoje pusėje kitų kaimynų – žaliųjų frakcijos narių vietos, toliau – liberalų, dar toliau – jungtinės krikščionių demokratų ir konservatorių frakcijos. Kitų, smulkesnių frakcijų narių vietos išsidėsčiusios ne prie prezidiumo, o salės gale. Beje, britų konservatoriai apsisprendė kitos kadencijos Parlamente atsiskirti nuo krikdemų, prie jų turėtų prisijungti čekų konservatoriai. Taigi, dešiniųjų stovykloje Europoje skilimas, skirtingai nuo to, ką pernai matėme Lietuvoje.