„Apsidžiaugiau perskaitęs savivaldybėje skelbimą, kad prekybos tinklai imasi pardavinėti ūkininkų patiektą pieną ir nieko nelaukęs nubėgau į artimiausią prekybos tinklą. Norėjau pasiteirauti, kaip tą pieną jiems turiu atvežti. Kibire, bidone, o gal išpilstytą į „bambalius“, bet prekybininkai į mane žiūrėjo lyg būčiau iš mėnulio nukritęs ir traukė pečiais: tokią naujieną pirmą kartą girdintys, – praėjusią savaitę į „Kontrastų“ redakciją prekybos tinklų darbuotojais skundėsi ūkininkas, kaip pats sakė, turintis penkias melžiamas karves ir džiaugdamasis, kad Žemės ūkio ministerija pagaliau į smulkiuosius ūkininkus atsigręžė.

Šiomis dienomis Žemės ūkio ministerijoje vyksta intensyvios diskusijos dėl galimybės ūkininkams parduoti pieną iš ūkių tiesiogiai prekybos tinklams. Į šias diskusijas, kurių metu aptariami reikalavimai žalio pieno gamybai ir jo pardavimui, žalio pieno prekybos sąlygos, mielai įsijungia patys ūkininkai, Žemės ūkio ministerijos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atsakingi pareigūnai, prekybos tinklų, Žemės ūkio rūmų, Pieno gamintojų asociacijų, savivaldybių administracijų žemės ūkio skyrių atstovai.

Lietuvoje dar visai neseniai konkurencingi buvo laikomi tik stambūs ūkiai. Jiems per pastaruosius 18 metų teko daugiausia struktūrinių fondų, tokių kaip SAPARD, BPD paramos. Iš smukiųjų paramą gavo tik apie 1000 šeimų, o ūkių šalyje registruota kur kas daugiau – apie 90 tūkst.

Istoriškai jau du kartus konservatorių valdžia pasitraukdama palikdavo Lietuvos ekonomiką ir socialinę situaciją gilioje duobėje. Taip buvo 1992 m., taip atsitiko ir 2000-aisiais, panašu, kad ir šį kartą taip gali atsitikti. Abiem pirmais atvejais ekonomikos nusmukdymas turėjo bendrų priežasčių, o situacija – panašių bruožų su dabartine.