Praeitą savaitę Strasbūre ir debatuose EP plenarinėje sesijoje dėl Lisabonos strategijos ir diskusijose mūsų socialistų frakcijoje kaip niekad aštriai jaučiau, kad reikalai ir Europoje, ir pasaulyje prastėja.

Europos Parlamentas priėmė socialdemokratų stipriai įtakotą rezoliuciją dėl Lisabonos strategijos. EP sunkmečio recepte didelėmis raidėmis užrašyta – būtinos naujos stambios investicijos, reikia padėti silpniesiems visuomenės nariams, kuriems krizė negailestingiausia. Laikas imtis tikro koordinavimo ir reguliavimo Europos Sąjungoje, ypač finansų srityje.

Socialdemokratų pasiūlymu rezoliucija reikalauja, kad ES šalių vyriausybės visas jėgas koncentruotų dabartinių darbo vietų išsaugojimui ir sukūrimui naujų, pagal galimybę “žalių”, draugiškų gamtai. Rezoliucijoje EK raginama pritraukti naujus finansinius resursus, išleisti euroobligacijas.

Socialistų frakcija siūlo atsižvelgti į iškilusią ES skilimo rizika. Pirmiausiai reikia padėti Airijai priimti palankų ES sprendimą referendume dėl Lisabonos sutarties, skirti skubią pagalbą kitoms krizės ypač pažeistoms valstybėms Rytų ir Centrinėje Europoje. Geriausias palaikymas naujosioms šalims: priimti jas greičiau į eurozoną ir paruošti bei vykdyti energetikos atgaivinimo planą.

Tuo tarpu Europos dešinieji pareiškė, kad veikti turi JAV, ES esą jau viską padarė, ką reikia. Jie susitaiko su nedarbo didėjimu, teigia, kad viską sureguliuos pati rinka. Jie nelabai nori užkabinti „mokesčių oazes”, kur kasmet plaunami milijardai eurų.

Socialdemokratai kaip tik siekia kontroliuoti ir prispausti tas “mokesčių oazes” – Lichtenšteiną, Monaką, Andorą, Šveicariją ir daugybę kitų valstybių ar jų dalių, salų, ofšorų, kur pradingsta mokesčiai, siekiantys neįsivaizduojamas sumas. Šių „oazių“ BVP lygus JAV. Iš ten išduodama 50 proc. visų pasaulio paskolų, iš ten atplaukia 40 proc. visų investicijų. Nesukontroliavus šio pinigų plovimo visos kitos antikrizinės priemonės gali neduoti laukiamų rezultatų.

Iki Europos Parlamento rinkimų liko mažiau nei tris mėnesiai. Jie bus paženklinti ekonominės krizės aštrėjimu. Iš Europos Sąjungos valstybių sostinių, ypač naujųjų, girdėti SOS signalai, pagalbos šauksmai: ES turi ryžtingiau veikti krizės metu ir pagaliau suteikti papildomas finansines injekcijas. Tačiau kol kas Briuselis atsako: per daug pagalbos nesitikėkit, sunkmečio akivaizdoje savo jėgomis turi pasikliauti pačios ES vyriausybės.

Tuo tarpu krizė siautėja. Šių metų ES BVP kritimas sausį buvo prognozuotas minus 2 proc., dabar – 3, kai kas net kalba apie – 6. Nuo 17 mln. praeitų metų pabaigoje bedarbių skaičius šoktelėjo iki 20 mln. Metų pabaigoje gali būti 25 mln. Jeigu nebus realizuotas socialdemokratų pasiūlymas: kad sustabdytume tą riedantį sniego kamuolį, šalys turi investuoti daugiau į darbo vietų kūrimą. Šiemet reikia bent 1 proc. BVP, kitąmet – jau 1,5 proc.

Didžiojoje Britanijoje skamba šūkiai: darbo vietos – tik britams!; prancūzai kviečiami investuoti tik Prancūzijoje ir raginami uždaryti automobilių gamyklų filialus naujosiose ES valstybėse; Italijoje pasigirsta pasiūlymai nebeįsileisti imigrantų iš Rytų Europos. Beveik visose valstybėse krypstama į protekcionizmą (tuo ypač pasižymi dešinieji), siūloma rinktis tik savoje valstybėje pagamintas prekes.

Vakaruose dabar susergama gripu, o Rytuose jau purto plaučių uždegimas.

Kai prieš 20 metų Rytų ir Centrinėje Europoje žlugo autoritariniai režimai, Vakarų politikai ir ekonomistai, kurie brėžė naujųjų šalių maršrutą į ES, nelabai rūpinosi, kad būtų sveikais pagrindais reformuota tų valstybių ekonomika, nepamirštas socialinis aspektas. Po to, kai Rytų Europoje sugriuvo pramonė, naujų ES valstybių ekonomikos virto Vakarų ekonomikų filialais, jas užplūdo prekės iš senųjų šalių. Nors Vakarų bankai užsidirbo milžiniškus pinigus Rytų Europoje, dabar jie atitraukia kapitalą iš ten, kai ten jo labiausiai reikia.

Dar prieš 150 metų Markas Tvenas sakė, kad bankininkas – tai žmogus, kuris duoda lietsargį, kai šviečia saulė, ir atsiima jį, kai lyja. Kairieji Europoje nori lietsargio dabar, kai prapliumpa liūtis.

Naujosios ES valstybės laukia ne labdaros, ne išmaldos. Visi esame vienoje valtyje. Jai per daug prisėmus vandens, visiems bus blogai. Ir tarp naujųjų narių įvairios nuotaikos, kai kurios šalys viliasi, kad pačios išplauks. Tai Slovėnija, Slovakija, Čekija, net Lenkija – valstybės, kur pereinamajame laikotarpyje „šoko terapijos“ buvo mažiau.

Naujosiose šalyse tikimės pagalbos iš senųjų. Bet problema ta, kad SOS signalai sklinda iš įvairiausių pasaulio vietų. Jeigu Rytų Europos ekonomika sužlugs, tai bus katastrofiškai blogai. Bet, ko gero, būtų dar blogiau, jeigu gelbėjant Rytus sužlugtų Vokietijos ir Prancūzijos ekonomika – ES „motoras“. Pagaliau, kas išgebės Ukrainą, kuri žlunga kaip valstybė?

Ir vis dėlto vienybė ir solidarumas neturi likti vien žodžiais krizės akivaizdoje. Jeigu neturėtume Europos Sąjungos, sunkmetis kiekvienai Europos šaliai ir kiekvienam piliečiui būtų smogęs žymiai aštriau. Krizė kaip tik turėtų pasitarnauti dar didesnei vienybei. Todėl toks svarbus Lisabonos sutarties ratifikavimas.

Pasak socialdemokratų, šūkis „kiekvienas gelbėjasi pats“, posūkis į protekcionizmą būtų itin pražūtingas mažoms ES šalims, nes didelės ir didesnės galėtų naudotis didesne savo rinka. Šios tendencijos gali tūrėti pražūtingas pasekmes, gali prasidėti griuvimų grandinė. Euro zonos žlugimas ir grįžimas prie savų valiutų reikštų pinigų karą, protekcionizmas – prekybinį karą, muitų įvedimas sugriautų bendrą rinką ir atvestų į ekonominį karą tarp ES valstybių. Nuo čia – tik vienas žingsnis į politinį priešiškumą, senų priešo įvaizdžių atgaivinimą, į konfliktus ir karus. Žodžiu, Europa gali grįžti į tą nestabilią ir karais pritvinkusią būseną, kokia ji buvo Antrojo Pasaulinio karo išvakarėse ir po jo iki prasidedant Europos susivienijimui.

Tai būtų žymiai baisiau, nei dešimt krizių kartu paėmus.

J.Paleckio svetainė

Panašūs įrašai:

1. J.Paleckis: Pokalbiai Žemaitijoje ir krizė su dvigubu dugnu
2. Justas Paleckis: Savaitė ant ratų
3. Justas Paleckis: Suvažiavimas, kuris lems posūkį?
4. Justas Paleckis: Į kairę nuo socialdemokratų – tuštuma
5. Justas Paleckis: Ar ateities kartos gyvens geriau už mus?