Europos Parlamento posėdžių salėse Strasbūre ir Briuselyje dešinėje nuo mūsų, socialdemokratų (o žiūrint nuo prezidiumo – į kairę) sėdi kairiųjų frakcijos nariai. Priešingoje pusėje kitų kaimynų – žaliųjų frakcijos narių vietos, toliau – liberalų, dar toliau – jungtinės krikščionių demokratų ir konservatorių frakcijos. Kitų, smulkesnių frakcijų narių vietos išsidėsčiusios ne prie prezidiumo, o salės gale. Beje, britų konservatoriai apsisprendė kitos kadencijos Parlamente atsiskirti nuo krikdemų, prie jų turėtų prisijungti čekų konservatoriai. Taigi, dešiniųjų stovykloje Europoje skilimas, skirtingai nuo to, ką pernai matėme Lietuvoje.

Kiekvienoje frakcijoje turiu pažįstamų ar draugų, su kuriais per beveik penkerius metus Parlamente susipažinome darbo reikalais arba bendrose kelionėse, renginiuose, paskui rasdavome progų susitikti. Su kai kuriais jau buvau pažįstamas ir iš savo ankstesnės, diplomatinės veiklos metų. Praeitą savaitę aptarėme padėtį Vokietijoje ir Lietuvoje su Silvija Ivona Kaufman, kuri 2004-ais metais buvo išrinkta EP viceprezidente. Berlynietė, iki posūkio į politiką studijavo japonų kalbą, dirbo moksliniuose institutuose, dabar atstovauja Vokietijos kairiųjų partijai. Papasakojau jai apie Lietuvos vyriausybės žingsnius kovojant su krize, ji, savo ruožtu – apie Vokietijos ekonomikos gaivinimo planą, politinius ginčus.

- Vis dar nesusikabame su socialdemokratais dėl pozicijų suartėjimo prieš Bundestago rinkimus šį rudenį, – sakė Silvija Ivona. – Tačiau daugėja ženklų, kad dar po ketverių metų, kituose parlamentiniuose rinkimuose, jau galėsime galvoti apie koaliciją.

Panašią nuomonę girdėjau ir iš Vokietijos socialdemokratų, mūsų frakcijos narių. Jie pabrėžė, kad kairieji po truputį atsisako radikalumo, VFR žemėse koalicijos su jais sudaromos. Tačiau pagrindinė kliūtis pozityviau pažvelgti į Kairiųjų partiją visos Vokietijos mastu yra jos ko-pirmininkas Oskaras Lafontenas. Prieš 15 metų jis buvo socialdemokratijos pažiba, jų partijos lyderis, po to finansų ministras. Vėliau jis, nesutikdamas su dešiniojo sparno atstovo Gerhardo Šrioderio, tapusio partijos pirmininku, politika, pasitraukė iš socdemų gretų. Įstojo į Kairiųjų partiją, kurioje būrėsi buvę Rytų Vokietijos komunistai ir Vakarų Vokietijos kairieji socialdemokratai, nusivylę G. Šrioderiu. Toji partija, atėmusi daug balsų iš socialdemokratų, įsitvirtino VFR politiniame žemėlapyje, tapo net trečiąja pagal palaikymą partija po krikdemų ir socdemų. 2005 įvykę rinkimai į Bundestagą leido formuoti, kaip sako vokiečiai, „raudonai-raudonai-žalią“ koaliciją, įtraukiant Žaliųjų partiją. Tačiau socdemų ir kairiųjų kivirčai, prieštaringas O. Lafonteno vaidmuo neleido susitarti ir kanclerio postą teko perleisti dešiniesiems.

Jau seniai, dar iki LSDP ir LDDP susijungimo, pagalvodavau, kad Lietuvos politiniame peizaže atsirastų vieta kairesnei už socialdemokratų partijai. Tokios partijos atstovaujamos parlamente beveik visose Europos šalyse. Būtent jos Skandinavijos valstybėse, sudarydamos formalią ar neformalią sąjungą su socialdemokratais, leido pastariesiems ilgus dešimtmečius būti valdžioje.

Lietuvoje, nepaisant liberalizmo tendencijų sustiprėjimo LSDP ir praktikuotos sąjungos su dešiniaisiais, kairesnės už ją partijos į Seimą niekaip nepatenka. Tiesa, nusivylusių socdemais kairiųjų rinkėjų balsus sėkmingai sužeria prieš kiekvienus rinkimus išdygstančios populistinės partijos – A. Paulausko, R. Pakso, V. Uspaskicho, A. Valinsko. Bet jos paprastai deklaruoja dešiniąsias vertybes arba, pastaruoju atveju – jokių.

Niekaip nepavyksta gausiau pritraukti nepritekliuje gyvenančių piliečių, kurių Lietuvoje tiek daug, toms partijoms, kurios skelbiasi kairesnėmis. Stokojama patrauklių lyderių ir, kas dar svarbiau, pajėgių intelektualų, žinomų žmonių, nenuslystančių į populizmą. Vienos partijos saugo savo ideologinį skaistumą ir labai išrankios, kitos pasiruošusios priimti bet ką, ypač garsiai šaukiančius, mosuojančius nihilizmo vėzdu į kairę ir į dešinę. Populizmo virusas, įsismelkęs ir į tradicines partijas, ypač užkrečiamas neparlamentinėse, kurios leidžia sau neatsakingai žadėti nerealius dalykus ir svaidytis radikaliais šūkiais. Visa tai atbaido potencialius sąjungininkus, kurie toliau žaidžia intelektualinius žaidimus atokiau nuo partinių pelkių.

Ekonominė krizė, grubios dešiniųjų vyriausybės klaidos, jų arogancija ir nekompetencija, be abejonės, didina centro kairiųjų, o ir kairiųjų šansus. Tačiau šios aplinkybės naudingos ir populistams. Jau artimiausi rinkimai – gegužės 17-tą ir birželio 7-tą – parodys, ar kairiojo sparno partijos sugebės pasinaudoti palankia padėtimi.
Justo Paleckio svetainė

Panašūs įrašai:

1. Justas Paleckis: Mieli svečiai ir svarbus suvokimas
2. Justas Paleckis: Savaitė ant ratų
3. Justas Paleckis: Ar gali būti kas baisiau už krizę?
4. Justas Paleckis: Suvažiavimas, kuris lems posūkį?
5. Justas Paleckis: Ar ateities kartos gyvens geriau už mus?