Rokas Rizgelis: Apie priešrinkiminį „pilietiškumą“

Pilietiškumas tik prieš rinkimus?

Rinkimai baigėsi, naujoji valdžia išrinkta, valdančioji koalicija suformuota. Apie naujojo Seimo rinkimų rezultatus prikalbėta ir prirašyta daug. Dar daugiau šnekų susilaukė naujoji koalicija ir jos paruoštas „gelbėjimo planas“. Tačiau verta pamėginti pasižiūrėti į šiuos rinkimus šiek tiek kitu kampu, t.y. akcentuojant piliečių vaidmenį juose ir po jų.

„Kuriame pilietiškumą“

Rinkimams artėjant prieš visuomenę apėmusią politinę apatiją buvo stengiamasi kovoti kaip niekad aktyviai. Balsuoti ragino tiek senosios, tiek naujosios politinės jėgos, visuomenei žinomi asmenys. Į kovą taip pat įsitraukė ir internetiniai portalai, kuriantys racionalaus balsavimo sistemas. Balsuoti raginančias trumpąsias žinutes siuntė ir kai kurie mobiliųjų tinklų operatoriai. Žodžiu, bendromis pajėgomis buvo bandoma žmonėms įkalti į galvą, kad pilietiškumas nėra atgyvenusi vertybė ir eiti prie balsadėžių tiesiog būtina.

Iš vienos pusės tokios visuotinės pastangos „sukurti pilietiškumą“ džiugino: piliečių dalyvavimas šalies politiniame gyvenime yra viena esminių sąlygų brandžios demokratijos egzistavimui. Tačiau šiame visuotinės balsavimo agitacijos fone dažnai būdavo užmirštama, kad pilietiškumo sąvokos nevertėtų prilyginti tik balsavimo sąvokai. Tai didžiulė problema.

Dvi Lietuvos?

Prieš ankstesnius rinkimus buvo kalbama apie dvi Lietuvas – „runkelių“ ir „ponų“. Šiemet jų taip pat dvi – garbingų ir šaunių šalies piliečių (t.y. balsuojančių) ir nepiliečių (t.y. nebalsuojančių pastumdėlių, neturinčių savo nuomonės bei leidžiančių už save nuspręsti kitiems).

Šalia minėtų „kovotojų už pilietiškumą“, aiškiai brėžiančių ribą tarp balsuojančių ir nebalsuojančių, atsirado ir keletas kitaip mąstančių, nors ir pateikiančių radikalių pasiūlymų (kaip antai boikotuoti Seimo rinkimus). Pirmieji „kovotojai“ apie panašias iniciatyvas net iš tolo girdėti nenorėjo ir tokias bei panašias mintis skleidžiančius asmenis vadino ne pačiais maloniausiais žodžiais. Geriausiai tai galėtų iliustruoti profesoriaus Vytauto Lansbergio išsakyta mintis, jog raginti nebalsuoti gali tik tas asmuo, kuriam dėl kokių nors priežasčių yra užtemęs protas…

Kas yra pilietis?

Tačiau ar tikrai tik prie balsadėžių mes galime sutikti pilietį? Ar siūlantis protestuoti ir nebalsuoti jau negali pretenduoti į šį garbingą „titulą“? Ką iš tiesų talpina sąvoka pilietiškumas?

Galbūt nėra visuotinai priimto apibrėžimo, bet supaprastinai pilietiškumą galime įvardinti kaip kovą ne tik dėl savo, bet ir dėl kitų teisių ir laisvių. Redas Peškaitis pilietiškumą apibrėžė dar paprasčiau: „Pilietinis veiksmas – tai netolerancija valdžios tyčiojimuisi iš piliečių.“

Taigi žvelgiant iš šios perspektyvos kyla klausimas: ar tikrai raginimas nebalsuoti yra nepilietiškas veiksmas? Kodėl, kas prieštarauja valdžios ir žiniasklaidos priimtai nuomonei, automatiškai tampa nepilietiška?

Šiuo atveju prieš paskutinius Seimo rinkimus vykusi „pilietiškumo kūrimo“ mada labiau priminė totalitarinio valdymo sąlygomis primetamą nuomonę, kur kažkas turėjo teisę nustatinėti, kas tikra, o kas netikra, kas yra gėris, o kas yra blogis.

Norėtųsi priminti, jog asmeninis dalyvavimas ir įsipareigojimas galimas tik tuomet, kada pilietiškumas nėra tik išorinis, deklaruojamas ar imituojamas. Pilietiškumas gali gyvuoti tik tada, kai atitinkamų principų laikomasi laisvai apsisprendus, o ne dėl išorinio spaudimo.

Po rinkimų piliečių nebereikia

Pabaigai norėtųsi pasakyti, jog užfiksavus patį rinkimų faktą piliečiai ir vėl buvo užmiršti. Padėkota atėjusiems, pabalsavusiems, o toliau… Toliau piliečių nebereikia.

Baigėsi ir visuotiniai raginimai būti pilietiškais. Internetiniai portalai nebejaučia poreikio „paversti“ visus Lietuvos žmones „piliečiais“. Nebegauname ir trumpųjų žinučių, raginančių atvykti į kokią nors pilietinę akciją. Žodžiu, tylu kaip ir seniau.

Tačiau ne amžiams! „Nurašyti“ piliečiai, be jokios abejonės, bus prisiminti. Kada? Ogi tada, kai ir vėl reikės balsuoti. Tik tada…

Panašių įrašų nerasta.