Daugybė piligrimų šią savaitę keliauja į Šiluvą, kur vyksta Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimo 400 metų sukakties minėjimas. Būtent Lietuvoje yra pirmojo Europoje oficialiai Katalikų Bažnyčios pripažįstamo Marijos apsireiškimo vieta. Taigi neatsitiktinai vadinamės Marijos žeme, nors pastarasis Lietuvos apibūdinimas viešojoje erdvėje dažniausiai tariamas pašaipiai ar bent ironiškai. Regis, daug smagiau būti „drąsia valstybe“ ar girtis, jog buvome paskutiniai Europoje pagonys.

Net 80 nuošimčių Lietuvos gyventojų sieja save su Katalikų Bažnyčia. Tiesa, tik nedidelis formalių katalikų nuošimtis tokį priskyrimą suvokia daugiau nei duoklę kultūrinei tradicijai, šliejimąsi prie daugumos, kaip egzistencinį apsisprendimą, radikaliai keičiantį kasdienį gyvenimą.

Gera žiūrėti į švytinčius piligrimų, keliaujančių į Šiluvą, veidus. Jie primena apie kiekvienam iš mūsų padovanotą panašumą su Kūrėju, kurio neištrina net didžiausios istorijos dramos, spygliuota kasdienybė. Jei tik sugebame pakelti akis nuo kasdienių rūpesčių, įgauname kalnus išjudinančios stiprybės. Kita vertus, Kristus yra pasakęs, kad jo sekėjus pažinsime iš meilės, kurią šie neša į pasaulį. Tai reiškia, jog ironijos prieskonį iš Lietuvos, kaip „Marijos žemės“, apibūdinimo ištirpdys ne gausios ir iškilmingos religinės šventės, net ne žmonių antplūdis į bažnyčias, bet gailestingumo ir artimo meilės liudijimas kasdieniuose santykiuose. Gražu, kai namus papuošiame kryžiumi ar Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslu, tačiau kur kas svarbiau, kad visa tai įaugtų į mūsų širdį. Marijos nuolankumas, kantrus Dievo valios vykdymas ir ištikimybė iki galo nėra populiarios savybės šiandien. Viešojoje erdvėje vyrauja visai kitokios herojės, kurios rungiasi ekscentriškumu, plastinių operacijų skaičiumi bei spalvingais rūbais. Daug mieliau kvapą užgniaužę per televizorių stebime banalias vadinamojo elito dramas, nei ištiesiame ranką tiems, kuriems šiandien ypač sunku, kurie neturi kuo atsilyginti už jiems suteiktą pagalbą: ligoniams, kaliniams, našlėms, tiems, kurie įkliuvo į priklausomybių liūną.

Jau įprasta, jog Lietuvoje krikščionys sugeba mobilizuotis, kai viešumoje reikia ginti krikščioniškas vertybes. Neneigiu tokio solidarumo svarbos, tačiau kartu suvokiu, kad jei yra žmonių, kurie nepažįsta Dievo meilės, kurie kenčia, praradę viltį sulaukti pagalbos, kurie jaučiasi smerkiami, kurie skundžiasi, jog jiems bandomos primesti krikščioniškos moralės normos, vadinasi, kalti esame visi mes, kurie vadina save krikščionimis. Įpratome moralizuoti, piktintis doroviniu nuosmukiu, tačiau labai dažnai daug svarbiau ne paaiškinti kitam jo klaidas, bet paprasčiausiai ištiesti pagalbos ranką, atleisti nuoskaudą, pabūti šalia nusivylusiojo. Jei sugebėtume ne tik matyti kitų žmonių nuodėmes, bet pastebėti visus tuos, kuriems reikia pagalbos, tikiu, daug veiksmingiau padėtume žmonėms atrasti tikrąjį savo kelią, nei iš aukšto piktindamiesi ir jausdamiesi teisuoliais.

Esu vienas tų keistuolių, kurie mano, jog Šiluvos jubiliejus yra svarbesnis visai Lietuvai įvykis nei sparčiai artėjantys Seimo rinkimai, nes tikros permainos prasideda kur kas gilesniuose kloduose, nei tvirtina dauguma politikos apžvalgininkų. Kita vertus, labai daug kas priklauso nuo to, ar tenorėsime, jog Marija pasaldintų mūsų gyvenimą, ar savo gyvenimus persmelksime Dievo Motinos pavyzdžiu, kantriai širdyje ugdydami nuolankumą, jautrumą, gailestingumą ir pagarbą kiekvienam Dievo kūriniui

Panašių įrašų nerasta.