Vasario 16: Mes buvome, esame ir būsime

Šiandien viena svarbiausių dienų Lietuvos istorijoje. Nuo 1918 metų vasario 16 dienos praėjo nemažai metų, pasikeitė daug kas, bet ne mūsų meilė ir tikėjimas savo Tėvyne. Nepasikeitė ir mūsų dėkingumas tiems dvidešimčiai aktyvistų, kurie įgyvendindami lietuvių tautos laisvės troškimą, pasirašė nutarimą dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.

Atrodo keista, bet nepriklausomybės troškimas, suvienijo net, regis, nesuvienijamus žmones. Nepriklausomybės akto signatarai, žmonės iš skirtingų sluoksnių, su skirtingais tikslais ir patirtimi, dėl bendros idėjos padarė labai daug.

Prieš tai susidūrę su įvairiais sunkumais, stengdamiesi išvengti cenzorių, Lietuvos Valstybės Tarybos nariai vasario 16 dieną, 12 valandą 30 minučių Vilniuje, tuometinėje Didžiojoje gatvėje nr. 30 (dabar Pilies g. 26) vienbalsiai priėmė nutarimą dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.

Šį aktą pasirašė 20 signatarų – Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Kazimieras, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius , Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, Kazimieras Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis ir Saliamonas Banaitis.

Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo aktas skambėjo taip:

„Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:
Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
Lietuvos Taryba pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Vilniuje, vasario 16 d. 1918 m.”

Prabėgus daugiau nei devyniasdešimčiai metų, turime ką apmąstyti. Tokią dieną, mums, lietuviams, būtina nors trumpam sustoti ir pamąstyti, kur link mes einame ir ar pateisiname žmonių, iškovojusių mums laisvę, viltis.

Lietuvos istorijoje netrūko mėginimų mūsų nedidelę šalį parklupdyti. Ne kartą ji ir pati klupo, bet visuomet jai pavykdavo ir vėl atsistoti ant kojų. O pakildavo ji todėl, kad buvo žmonių, kurie ją mylėjo ir ja tikėjo. Žmonių, kurių idealų ir principų negalėjo pakeisti niekas. Žmonių, kurie turėjo vėliavas, ir niekuomet jų neatsisakė. Žmonių, kurie vardan savo Tėvynės nebijojo mirti. Žmonių, kurie nesislėpė už svetimų nugarų ir niekuomet nebėgo, o žiūrėjo tiesiai priešui į akis.

Nors mes maža šalis, bet dėl tų žmonių, kurie nebijojo, nebijo ir nebijos, visuomet būsime didinga ir drąsi tauta. Nepaisant to, kad daugelis iš mūsų tautiečių, nusprendė bėgti iš savo Tėvynės. Nepaisant to, kad daugelio žmonių galvose įsivyravo cinizmas ir daug žmonių nebetiki niekuo.

Tačiau, kas kaltas, kad situacija dabar tokia, kokia yra? Tie patys pragmatikai ir cinikai, kurie neturi nei idealų nei tikėjimo, o jų retorika apsiriboja tik kritika šaliai ir jos sistemai. Blogiausia tai, kad jų veiksmai apsiriboja tik kritika ir emigracija, o ne realiais darbais tautos labui. Būtent tokie žmonės, šalį nusmukdė taip, jog neretai galima išgirsti sakant, kad mus vienija krepšinis ir… alus… Ne gerbiamieji, Jūs smarkiai klystate. Mus, tikinčius ir mylinčius savo šalį, vienija meilė jai, tikėjimas ja ir noras bei darbai, kurių dėka mūsų Tėvynei bus geriau.

Galime guostis tuo, kad nepaisant daugybės niekuo netikinčių, vis dar yra žmonių, kurie mylį savo Tėvynę. Tų, kurie trispalvę kasdien nešioja savo širdyje. Ir kol tokių žmonių bus, tol būsime ir mes, lietuviai ir mūsų šalis Lietuva. Aš tikiu, kad ir Jūs taip pat esate iš tų, kurie turi tikrąjį tikėjimą, viltį ir meilę. Ir mus su Jumis vienija kur kas daugiau nei geografinės platumos ar kalba.

Galbūt mes ir toliau klupsime. Galbūt kažkur žmonės gyvena ir gyvens turtingiau. Galbūt kur nors politikai mažiau korumpuoti, pastatai modernesni, o laisvių yra daugiau. Bet tai nesvarbu. Mes ir vėl atsistosime ir eisime pirmyn. Mes pakelsime dar aukščiau galvas, nes mūsų šalis visuomet išaugins didvyrių, galinčių pakeisti tai, kas supuvę, į nauja. Ir mes visuomet eisime pirmyn, nes esame lietuviai. Mes buvom, esame ir būsime.

Komentarai


2 thoughts on “Vasario 16: Mes buvome, esame ir būsime

  1. Saulius

    As ir taip manau. Mes cia dirbom ir dirbsim tevynes labui. O jus emigrantai ir nihilistai – uzciaupkit srebtuves. Didziuojuos budamas lietuviu!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>